• 2021 - šv. Juozapo metai

  • Tiesiogiai iš Gailestingumo šventovės

Šv. Mišių laikas
šiokiadieniais 8.00 ir 18.00 val.
šeštadieniais 8.00, 11.00 ir 18.00 val.
sekmadieniais ir švenčių dienomis 8.00, 9.30, 11.00 (suma) ir 18.00
Nemunėlio Radviliškyje
sekmadieniais 13.00 val.
Suoste
sekmadieniais 11.30 val.

Liturginis kalendorius

Nuorodos

(daugiau)

paneveziovyskupija.lt
Panevėžio vyskupijos naujienos.

katalikai.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

bernardinai.lt
Interneto dienraštis.

lk.katalikai.lt
Dienos Šv. Rašto skaitiniai


Šv. Mykolo atlaidų svečias – Vatikano nuncijus P. L. Quintana (2017)

Pirmasis spalio mėnesio sekmadienis buvo neeilinis tikintiesiems, susirinkusiems į šv. Mykolo arkangelo atlaidus Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Parapijos kunigų pakviestas, į Biržus atvyko nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas Pedro Lopez Quintana. Dar gerokai prieš liturgijos pradžią Gyvojo rožinio draugijos narės kalbėjo rožančių, o tikintieji lūkuriavo lauke, norėdami šį garbingą svečią – popiežiaus pasiuntinį – pasitikti bažnyčios šventoriuje. Ypač jaudinosi jaunosios gėlių barstytojos, pirmą kartą dalyvausiančios tokioje iškilmėje.

Šv. Mišių aukai vadovavo arkivyskupas P. L. Quintana, koncelebravo jo asmeninis apaštalinis sekretorius kun. Mindaugas Šlaustas ir Biržų dekanas Algis Neverauskas. Perdavęs šv. Tėvo palaiminimą ir pasidžiaugęs galimybe kartu su Biržų tikinčiaisiais švęsti Eucharistiją, arkivyskupas tikintiesiems kalbėjo, kad šv. arkangelo Mykolo šventė visada turi būti džiaugsmo, dėkingumo ir paguodos priežastimi. Džiaugtis reikia, nes bendruomenė, kuri švenčia, gali tame šventime vienytis ir iš naujo atrasti savo bendrystę. Minėdami šv. Mykolą, mes didiname savo dėkingumą Viešpačiui, o paguoda kyla iš to, kad šv. Mykolas tikinčiuosius lydi ir globoja savo užtarimu, o Viešpaties žvilgsnis mūsų niekuomet neapleidžia.

Svečias tikintiesiems priminė, kad „melagį ir melo tėvą“, kaip Evangelijoje pagal Joną šėtoną vadina Jėzus, nugali arkangelas Mykolas, kurio vardas reiškia „toks kaip Dievas“. Kunigas ragino žmones prašyti šv. Mykolo, kuriam Viešpats suteikė ypatingus įgaliojimus, užtarimo ir globos mūsų kasdienybėje, nes gyvenimas yra kova tarp gėrio ir blogio. Tai kova, kuri gimsta giliausiuose žmogaus sąžinės kloduose, kur kiekvienas esame kviečiami pripažinti, pasirinkti ir sekti tikrąjį gėrį. Pamokslą arkivyskupas baigė kvietimu džiaugsmingu giedojimu garbinti Viešpatį ir atsiminti, kad su mumis gieda angelai, kurie remia mūsų žingsnius.

Šie atlaidai ir garbaus svečio apsilankymas buvo neeiliniai ir biržiečių Aloyzo bei Albertinos Udrėnų šeimai. Dėkodamas už tarnystę bažnyčioje, popiežius Pranciškus jiems suteikė apaštalinį palaiminimą, o nuncijus įteikė tai pažymintį dokumentą.

Po šv. Mišių ir procesijos šventoriuje, norintys galėjo pasiklausyti koncerto, o po jo visi buvo kviečiami į muziejaus arsenalo salę pratęsti pokalbio su šia ypatinga asmenybe.

 

Maloniai apžvelgęs visus susirinkusius, arkivyskupas pirmiausia paaiškino, kas yra nuncijus, ką jis veikia ir kam atstovauja. „Mes esame popiežiaus akys, ausys ir burna“, – vaizdingai kalbėjo svečias, pabrėždamas, kad daro ne savo, bet šv. Tėvo darbą ir yra jungiamoji grandis tarp popiežiaus ir vyskupų. Nuncijus taip pat yra ir ambasadorius, bet jis atstovauja katalikų bažnyčiai, todėl jo pagrindinė misija – užtikrinti žmogaus teises, ginti jo orumą.

Arkivyskupas prisiminė Lietuvos okupaciją, kurios šv. Sostas niekada nepripažino, palygino tikinčiųjų bendruomenes Latvijoje ir Estijoje, kurių interesams jis taip pat atstovauja.

Paprašytas pakalbėti apie pašaukimą, nuncijus atsakė labai paprastai – reikia daryti tai, ko Viešpats nori. Jis su humoru prisiminė savo jaunystę, seminarijos metus, svajones ir kuriamus planus, kuriuos sujaukė Dievas, pakvietęs jį tam, apie ką visai nesvajojo ir neplanavo.

„Aš buvau toks daugiau naminis, nemėgau važinėti, o Viešpats man kaip tik parinko tai, ko niekada nenorėjau daryti“, – linksmai kalbėjo kunigas, prisiminęs savo misiją Madagaskare, Filipinuose, Indijoje.

„Dabar, žvelgdamas atgal į savo nueitą kelią, galiu  pasakyti, kad Viešpats norėjo, kad turėčiau kitokios patirties ir viskas, kas mano gyvenime vyko, buvo tam, kad galėčiau atlikti šiandieninę tarnystę. Svarbiausia yra atsiduoti Viešpaties valiai, o tada jis padės mums keistis, daryti gerus darbus ir padės įveikti visas kliūtis“, – kalbėjo svečias.

Nuncijus P. L. Quintana jau ketvirti metai tarnauja Lietuvoje ir paprašytas mielai apibūdino mūsų tikinčiųjų bendruomenes ir patį tikėjimą. Pasak arkivyskupo, mūsų tikėjimas yra paženklintas sovietinio laikotarpio patirtimi, jame dar tebėra stipri pogrindžio dvasia.

„Jūs turite įgyti daugiau drąsos veikti. Jaučiu, kad esu pakviestas, jog padrąsinčiau jus jaustis tikrąja bažnyčios dalimi. Turite suprasti, kad dvasinio gyvenimo atsakomybė yra jūsų rankose, ne klebono. Į bažnyčią turite ateiti ne tik priimti Sakramentų, bet ir liudyti tikėjimą, o tikėjimas liudijamas darbais ir gyvenimu. Būti krikščioniu – reiškia taip gyventi, ne kalbėti. Žodžiai padeda išreikšti tai, ką darau, bet pirma turi daryti“, – teigė arkivyskupas.

Paklaustas apie kunigų seminarijas ir klierikų skaičių Lietuvoje, nuncijus problemą įvardijo tiesiai ir paprastai. „Seminaristai gimsta bendruomenėse. Jei bendruomenėje neatsiranda seminaristų, reiškia, joje kažkas negerai. Jei bendruomenė negali jaunajai kartai perteikti tikėjimo džiaugsmo, ji yra mirštanti. Jei esate užsidarę, liūdni, niurzgiantys, kritikuojantys – jaunimas tai mato. Jie nenori būti tokiais ir tikėjimas jiems tampa nepriimtinas. Tai ne tik kunigų, bet pirmiausia jūsų, tikinčiųjų bendruomenės, atsakomybė“, – susirinkusiems kalbėjo nuncijus P. L. Quintana. Išgirsti jo žodžius turbūt reikėtų ne vienai Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei.

 

Stasė Eitavičienė
Nuotraukos autorės