• 2021 - šv. Juozapo metai

  • Tiesiogiai iš Gailestingumo šventovės

Šv. Mišių laikas
šiokiadieniais 8.00 ir 18.00 val.
šeštadieniais 8.00, 11.00 ir 18.00 val.
sekmadieniais ir švenčių dienomis 8.00, 9.30, 11.00 (suma) ir 18.00
Nemunėlio Radviliškyje
sekmadieniais 13.00 val.
Suoste
sekmadieniais 11.30 val.

Liturginis kalendorius

Nuorodos

(daugiau)

paneveziovyskupija.lt
Panevėžio vyskupijos naujienos.

katalikai.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.

bernardinai.lt
Interneto dienraštis.

lk.katalikai.lt
Dienos Šv. Rašto skaitiniai


Sigita

Gimiau prieš 45 metus, šeimoje augome trise – du broliai ir aš (buvau vidurinioji). Turėjau laimės augti ir gyventi apsupta tėvų ir brolių meilės. Augau šeimoje, kur buvo daug meilės ir pagarbos žmogui (nesvarbu, kas jis bebūtų – vaikas, moteris, vyras, žmona, mama, kaimynas ar žmogus turintis kitokią nuomonę...). Baigusi vidurinę, mokiausi Vilniuje, baigiau kooperacijos technikumą, dirbau ir dabar tebedirbu buhaltere. Bet dar ilgai ir sau, ir kitiems teigiau, kad tai ne mano vieta – vis pasvajodavau apie filosofijos studijas...

Labai daug skaičiau ir dabar tai yra mėgstamiausias mano užsiėmimas. Patinka tam tikra prasme „nelengvos“ knygos. Mėgstamiausios knygos kaip ir neturiu, nes būna taip, kad kažkuri knyga „užkabina“ tam tikru laikotarpiui, pvz. , kai buvau 20-25 metų (tuos keletą metų) mano stalo knyga buvo A. Miuntės „Knyga apie San Mikelę“. Pirmą kartą ją perskaičiusi, puoliau „graužti“ Naująjį Testamentą... Po to buvo Senekos, S. Zweigo laikotarpis. Neseniai skaičiau N. Kazandzakio „Paskutinį gundymą“. Žinoma, „kapstausi“ po Šventraštį, nes tai yra daugelio (nebūtinai tikinčių) rašančių ar mąstančių žmonių įkvėpimo, pamąstymų, filosofinių išvedžiojimų ir atsakymų į gilesnius klausimus šaltinis.

O mano santykis su Dievu? Tiesiog, aš esu iš tų laimingųjų (gal?), kuriems nereikėjo pastangų, kad Jį surasčiau ir pažinčiau. Nuo pat kūdikystės esu paimta į Jo glėbį ir nešama, vedama, lydima ir visaip kitaip globojama. Nebuvo taip, kad būčiau norėjusi atsitolinti ar pabėgti nuo Jo mylinčio žvilgsnio. Dievas, matydamas mano kažkokias abejones, skubėdavo pasiųsti man tam tikrus žmones, sudarydavo tam tikras situacijas ir panašiai. Todėl, galiu sakyti, kad esu Jo pagauta be jokio mano didelio pasipriešinimo. Man tereikia tik pasistengti, kad neapsivelčiau kasdienybėje ir nepriimčiau viso to, kaip savaime suprantamo dalyko. Kad nors retkarčiais nepamirščiau padėkoti ir pasidžiaugti Jo meile, draugyste, globa ir visais tais gerais dalykais, kuriais esu apdovanota.

Kur atpažįstu Jo veikimą? Begalinį Dievo gailestį stipriausiai teko pajusti, kai buvo labai sunku – tai abiejų mano brolių mirtys. Tai buvo laikas, kai Jis buvo taip arti... Net baugu. Kai truputį stabteliu, tai Jį atpažįstu visur – gamtoje, santykiuose su mane supančiais žmonėmis, tomis retomis akimirkomis, kai galiu tiesiog mylėti ir būti. Bandau įsiklausyti ir įsižiūrėti į Jo duodamus ženklus, paraginimus, kartais ir įspėjimus, bet dažnokai vis gręžiojuosi atgal ir susipainioju. Dievui, turbūt, nėra lengva su manimi, bet aš po truputį stengiuosi gyventi ir galvoti taip, kad mūsų abiejų norai sutaptų. Bandau priimti tai, kas yra duodama man mano gyvenimėlio kely... Ne visada galiu pasakyti „teesie tavo valia“, bet... Bandau...

Sigita