Popiežiaus Pranciškaus paliestos biržiečių vaikų širdys (2018)

Popiežiaus Pranciškaus palaimintasis savaitgalis nuvilnijo per mūsų šalį. Istorinis įvykis, kurio dalyviais tapome ir mes – biržiečiai. Ypatingos dvi dienos, keitusios mūsų širdis. Daugeliui, galėjusių būti šių neeilinių išgyvenimų centre, tos dienos iš tiesų tapo nepakartojamų patirčių dienomis. Nelengva surasti apibūdinimų, galinčių tiksliai perteikti susitikimo su popiežiumi metu patirtas emocijas. Norisi daug kalbėti apie tai ir tiesiog džiaugtis viskuo, ką patyrėme. Tuo pačiu norisi tyliai širdyje išlaikyti tą džiaugsmą, kuris užliejo būnant arti Šventojo Tėvo. Ir turbūt sudėti viską į vieną didelį, gyvenime neturėtą patyrimą, apibūdinamą tikėjimo, meilės ir vilties prasiveržimo pliūpsniu žmogui, kurį Dievas išlieja ant mūsų. Popiežius Pranciškus šią meilės žinią atvežė į Lietuvą, visą Pabaltijį, kad įkvėptų, padrąsintų žmones eiti Jėzaus Kristaus parodytu tikėjimo ir vilties keliu.

Į kelionę

Biržų jaunimas, paragintas kunigo Ernesto Želvio, nedvejodamas registravosi į neeilinę kelionę. Norinčiųjų daugiau nei buvo galima sutalpinti į kelis autobusus. Šimtas penkiasdešimt laimingųjų šeštadienio rytą būriavosi prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, laukdami šio džiugaus starto link ypatingojo susitikimo sostinėje. Prapliupęs lietus nepakeitė puikios nuotaikos ir jaunatviškų džiaugsmo šūksnių. Į šurmulį įsiliejęs savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas kartu džiaugėsi šauniais jaunaisiais biržiečiais, fotografavosi su jais ir linkėjo nepakartojamų akimirkų su popiežiumi. Šimtas vaikų iš įvairių rajono mokyklų - Kaštonų, Aušros, Atžalyno, Nemunėlio Radviliškio, Kratiškių, Saulės ir Vabalninko gimnazijų vyko į šventę, pasinaudodami Biržų savivaldybės dovana – nemokamais dviem autobusais.

Kelionė į Vilnių visai neprailgo, nes smalsumas vedė į tikslą, kunigo Ernesto šmaikštavimas ir atviras bendravimas su vaikais bei jų vadovais kėlė nuotaiką, nuteikė būsimam susitikimui su Bažnyčios vadovu. Nauja patirtimi tapo visa neeilinio renginio eiga, pradedant įėjimu į Katedros aikštę. Iš karto supratome, kad Vilnius yra pasiruošęs šiam iššūkiui – visur aiškios nuorodos, savanorių geranoriškumas ir supratingumas neapsunkino pradinio etapo. Netrukus visa grupė atsidūrėme pačioje geriausioje aikštės vietoje prie scenos, iš kur labai arti galėsime matyti popiežių. Bilietus kunigas Ernestas parūpino pats pirmasis, kai tik buvo pradėta registracija, todėl mes buvome tie laimingieji arčiausiai Šventojo Tėvo.

 

Apsistoję mums skirtame  sektoriuje, ėmėme laukti didžiojo susitikimo. Į jį įvedė nuotaikingas, profesionalus, dėmesingai ir atsakingai paruoštas koncertas, kuriame dalyvavo muzikantai, dainininkai, šokėjai. Pasirodė krikščioniškos jaunimo grupės „Kūjeliai“, „ICHTHUS“ , Lietuvos jaunimo dienų choras, biržietis Danas Berlinskas ir kiti atlikėjai, šlovinantys Dievą. Belaukiant popiežiaus, jaunimas turėjo puikią galimybę išgirsti, pamatyti juos ir drauge šlovinti Viešpatį. Pasirodymus keitė žmonių liudijimai apie Dievo meilę, išlietą jiems įvairiais būdais. Tai taip tikra, įtikinama, jautru... Ekrane stebime popiežiaus gyvenimo epizodus. Šalia atlikėjų scenos paruoštoje kitoje scenoje popiežiaus priėmimui, procesijos būdu pasirodžiusi ministrantų grupė pakviečia Gailestingumo vainikėlio maldai prie Jėzaus Gailestingumo paveikslo, kuri buvo sukalbėta penkiomis kalbomis – lietuvių, latvių, rusų, lenkų, anglų.

Jaudinanti akimirka

Tęsiantis šlovinimui ir maldai, laikas artėja link popiežiaus pasirodymo Vilniaus gatvėse. Jaudulys auga kartu. Aikštėje žmones kalbina žurnalistai, aktoriai, o minia tikinčiųjų netrukus žvilgsnį nukreipia į ekranus, kur pasirodo popiežius Pranciškus, jau vykstantis į Aušros Vartų šventovę. Dangus dovanoja stebuklą – nušvinta saulė, kai popiežius pasirodo tūkstančiams lietuvių ir svečių, atvykusių jo sutikti. Rožinio malda prie stebuklingojo Aušros Vartų paveikslo, ligonių laiminimas prie hospiso, paglostytos vaikučių galvos, rankos paspaudimas vyrams ir moterims... Meilės kupinas žvilgsnis, šilta šypsena, nors ir pavargusio, bet Dievo meilės kupiname popiežiaus veide, sušildo mūsų širdis.

Laukimo jaudulys pasiekia kulminaciją, popiežiui Pranciškui atvykus į Katedros aikštę. Papamobiliu jis apvažiuoja daugiatūkstantinę jaunimo minią ir žengia ant scenos. Mes, biržiečiai, nuo jo, praeinančio pro mus, esame rankos atstumu... 

Kažin, ar kam nors kada teks pabuvoti tiek arti Kristaus vietininko žemėje?... Šią susitikimo akimirką teko stebėti daugybės piligrimų akyse džiaugsmo ašaras, jos buvo ir mūsų akyse. Nenusakomas jausmas užliejo širdis – meilė, gerumas, viltis, tikrumas ir dar kažin kokie nuostabūs jausmai susipynė tarpusavyje. 

Pakylėta dvasia, noras apglėbti pasaulį ir gyvenimą. Dėkoti Dievui už viską, ką Jis duoda. Šią akimirką visi šalia atrodė laimingi. Tereikėjo šio didžio žmogaus – Pranciškaus – gilaus meilę spinduliuojančio akių žvilgsnio, švelnaus rankų mosto, įtikinančio žodžio, kad suprastum gyvenimo vertę. Gyvenimo, kurį duoda Viešpats, Kristus Jėzus – mūsų viltis. Tai popiežiaus vizito šūkis, kurį skelbia ir į ką kviečia Šventasis Tėvas. 

Kreipdamasis į Lietuvos jaunimą, popiežius ragina kilti aukštyn, atpažinti savo tautos identitetą, semtis jėgų iš savo šaknų, įsileisti Dievą į gyvenimą. Jis ragina negyventi verkiant, šalia savo žaizdų, o atrasti save ir eiti pirmyn. Gyvenimas yra ėjimas ir jaunimas yra keliaujantys žmonės. Drąsos ir vilties...

Šventasis Tėvas laimina mus ir pats nusilenkia prieš tūkstantinę Lietuvos  jaunimo minią, prašydamas jos maldos ir palaiminimo. Nepakartojamas momentas...

Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo padėka visų vardu popiežiui ir popiežiaus malda arkikatedroje šv. Kazimiero koplyčioje ... Ten ir mūsų sudėti prašymai. Ir... nenoras išeiti iš aikštės, vis dar stebint ekranuose Šventąjį Tėvą, esantį šalia mūsų... Kaip vilties, gerosios žinios nešėją, giliau suvokus tikėjimo prasmę ir šio susitikimo reikšmę. Šis istorinis įvykis yra ženklas iš Dievo mūsų tautai, mūsų kiekvieno buvimas jame – asmeninis išgyvenimas, kurį kaži ar kada teks pakartoti... Tad norisi širdimi dėkoti visiems, padėjusiems patirti šį išgyvenimą.

Paskui popiežių

Prapliumpa lietus, bet nei jis baisus, nei nuovargis. Širdys dainuoja, sėdame į autobusus ir skubame į Kauną, kur kitą dieną tęsime pažintį su popiežiumi. Naktį pailsėję vienoje Kauno mokykloje, ryte skubame į Santakos parką švęsti šv. Mišių kartu su popiežiumi. Ir... pastebime ženklą - atvykus popiežiui, skaidriame danguje pasirodo vaivorykštė - kaip Dievo sandoros ir gailestingumo simbolis. Tikime, jog viskas, kas vyksta šiomis dienomis, nėra atsitiktinumai. Vaikai mąsto ir diskutuoja, kad tai Dievo veikimas... Čia išgirstas popiežiaus žodis, eucharistinė puota, apaštališkasis palaiminimas toliau kelia dvasią, džiugina sielą. Būti dvi dienas su Kristaus įpėdiniu – ypatinga palaima, kurią Dievas leido pajusti.

Palikę Kauno Santaką, pakeliui užsukę pailsėti ir pasistiprinti kūniškai, pilni dvasinės stiprybės, grįžtame namo. Labai laimingi, labai dėkingi. Kunigas Ernestas nenustoja sulaukti žinučių iš vaikų, jų tėvelių. Jose išsakytas džiugesys, dėkingumas, atradimai, naujas suvokimas, paliestų širdžių kalba... Tikinčių, ieškančių, turinčių viltį...

Kunigas Ernestas taipogi dėkoja ir sako: „Dievas viską taip gražiai sudėliojo šiomis dienomis, kad jokių rūpesčių nebūtų...“

Jaunimo grupės vadovas Ernestas dėkoja visiems, prisidėjusiems prie šios kelionės. Ypatinga malda apsupa ir meldžia Dievą ypatingos globos ir sėkmės gyvenime vaikams, kurie vyko į šias iškilmes ir jų grupių vadovams: mokytojoms Rasai, Jūratei, Sandrai, Ievai bei kitiems: Deimantei, Evaldui, Linai, Ingai, Raimondai, Jolantai, Giedrai, Alionai... Ir priduria: „O Biržų jaunimas – vaikai, kaip iš dangaus atskridę angelai... Dėkoju Jums ir niekada nebijočiau su jumis lipti į kalnus... Dėkui“...

Tikybos mokytoja Sandra Balodytė