Gailestingumo metų pabaigai – piligrimystė Gailestingumo mieste
„Nuo amžių Dievas kviečia žmogų leistis į kelionę, į piligrimystę, liaudiškai – į šventą vietą“,- Aušros Vartų Gailestingumo Motinos globos atlaiduose sakė Panevėžio vyskupas ordinaras Linas Vodopjanovas OFM. Tokį Dievo kvietimą išgirdę, kunigo Ernesto Želvio paraginti, į šiuos atlaidus vykome ir didelis Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikinčiųjų būrys. Kiekvienas piligrimas širdyje vežėsi savo maldos intenciją, bet bendra visų malda buvo už ligonis, už gyvus ir mirusius Panevėžio vyskupijos žmones.
Susikaupę klausėmės vyskupo Lino homilijos, kurioje jis ragino nepamiršti daryti gailestingumo darbus, nes Dievo gailestingumas nėra šūkis ar reklama, tai – Jo malonė.
„Galime būti maldingi ir gražūs bažnyčioje, bet jei nepadėsime artimui, kažin ar tikras mūsų maldingumas?“ – skambėjo vyskupo žodžiai, rasdami atsaką gausiai susirinkusių maldininkų širdyse. Vyskupas kalbėjo apie mūsų pareigą melstis už gyvus ir mirusius, priminė ne taip tolimas budynes, kai artimieji ir kaimynai prie mirusiojo budėdavo kelias paras ir daug melsdavosi.
„Žmogaus iškeliavimas, kaip ir jo gimimas yra šventas dalykas. Raginu jus neapsiriboti gėlyte ar žvake, bet ir pasimelsti Šv. Mišiose, nes malda yra didelė mūsų pagalba mirusiems“,- kalbėjo ganytojas.
Šventovių lankymas
Pamaldoms pasibaigus, nutarėme pasidairyti po kitas Vilniaus šventoves. Prie mūsų būrio prisijungė ir Šv. Mišiose giedoję Biržų parapijos choristai, vadovaujami Viktorijos Morkūnienės.
Pirmas sustojimas – Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas. Mus pasitiko ne tik gidas, bet ir kažkada Kryžių kalne sutiktas vienuolis Rolandas, kunigo Ernesto senas draugas. Gidas pasakojo bažnyčios ir vienuolyno istoriją, priminė Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą Jogailaitį – būtent jis pasikvietė brolius į Vilnių ir skyrė jiems žemės sklypą šiame gražiame Vilnelės pusiasalyje. Naujai atidengtomis freskomis išpuoštu vienuolyno koridoriumi patekome į gotikinį kiemelį, apžiūrėjome presbiteriją – vienuolių chorą, požeminę kriptą, gotikinės varpinės bokštą. Sugrįžus į bažnyčią, atrodė, kad kalboms ir istorijoms nebus galo, bet teko prisiminti, kad jau esame laukiami kitoje Vilniaus šventovėje – šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
Kun. prof. dr. Kęstutis Ralys dalinosi mintimis apie savo ir bažnyčios veiklą, rodė jos altorius, įspūdingą interjerą. Pasimeldėme, o mūsų choristai dar ir giesmę užtraukė, kuri po šios įspūdingos bažnyčios skliautais suskambo ypač didingai.
Šv. Faustinos namelis ir seminarija
Daugelio mūsų piligrimų noras buvo apsilankyti 2000 metais šventąja paskelbtos sesers Faustinos namelyje. Ten laukęs gidas Petras priminė, kad sesuo Faustina, gyvendama Vilniuje, ne kartą patyrė mistinius regėjimus, pagal kuriuos, jai pačiai nuolat prižiūrint, vilnietis dailininkas Eugenijus Kazimirovskis nutapė garsųjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Turėjome troškimą šiame namelyje sukalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį, kurį Faustinai apsireiškęs Jėzus taip pat padiktavo Vilniuje, bet pro namelio langus jau skverbėsi vakaro prieblanda, o mūsų laukė ne tik ilgas kelias į Biržus, bet ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija.
Daugeliui žmonių seminarija pirmiausia asocijuojasi su griežta ir kiek uždara, savą tvarką turinčia institucija. Nedrąsiai praveriame duris, bet mus pasitikusio klieriko Dariaus nuoširdumas ir šiltas bendravimas nejučia piešė kitokį seminarijos veidą. Klausantis šio jauno žmogaus norėjosi dėkoti Dievui už pašaukimus ir melsti Viešpaties malonių visiems esamiems ir būsimiems kunigams. Septyneri metai studijų – Kristaus ir jo pašauktųjų buvimo kartu. Ir tai tik pradžia visą gyvenimą trunkančių kunigo pastangų nuolat gaivinti Dievo dovanas, reikalingas vaisingai tarnystei.
Vilniaus kunigų seminarija atkurta 1993 metais arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio iniciatyva. Darius pasakojo, kaip klierikai ruošiasi būsimai tarnystei, supažindino mus su jų maldos gyvenimu, dienotvarke, studijomis, bendruomenine veikla. Didžiausią įspūdį paliko seminarijos biblioteka su 54 000 knygų ir dokumentų. Seniausia bibliotekos knyga – 1693 m. išleista M. Liuterio Biblija.
Atsisveikinome su klieriku Dariumi, linkėdami jam visokių Dievo malonių, o kelionei dovanų gavome klierikų parašytą maldą tam, kad savo prašymuose Viešpačiui nepamirštume ir jų paminėti. Kaip ir savo bažnyčios vikaro kun. Ernesto Želvio, šios piligriminės kelionės organizatoriaus ir vadovo.
