Kalendorinis laikas skelbia rudenį. Rugsėjis vis dar lepina vasaros dvelksmu. Greitai, labai greitai sukasi laiko ratas, vedantis pirmyn... Taip greitai ir mes – maži, paaugę, suaugę – visi vis iš naujo pasitinkame naują rugsėjį... Prie mokyklos slenksčio stabtelime – mokiniai, tėveliai, mokytojai. Kiekvienas iš mūsų šį slekstį peržengėme arba dar peržengsime. Pirmoji diena mokykloje kiekvienam savaip atveria naują gyvenimo puslapį. Į gyvenimo knygą įsirašo sava spalva...
Saulėtą ir šiltą rugsėjo 3-osios rytą Nemunėlio Radviliškio žmonės, kaip ir visi mokyklų bendruomenių nariai, skubėjo pasveikinti naujų mokslo metų. Tik šį kartą ne tradiciškai į mokyklą, bet į katalikų Švč. M. Marijos bažnyčią. Ji, pasipuošusi rudens spalvų kompozicijomis, žydinčiais astrais ir kvepiančiais obuoliais, laukė radviliškiečių. Čia vyks vienintelės dekanato mokyklos rugsėjo 1-osios šventė po bažnyčios skliautais. Neįprastai, bet prasmingai kitaip...
Erdvė tarp mokyklos ir bažnyčios prisipildė šurmulio, džiaugsmo ir jaudulio. Mažiausiems - tai pirmas sambūris, susitikimas su naujais draugais, mokytojais, daug kuo nežinomu. O šiemetiniams mokyklos šeimininkams dešimtokams – paskutinis rugsėjo šventės rytas savoje mokykloje. Kiekvienam dalyviui savas rytas, kurio mes nei vienas nepakartosime.
Pirmam mokyklos skambučiui pakvietė skambantys bažnyčios varpai. Pakvietė, kad kiekvieną palaimintų ir palydėtų į naują jo gyvenimo etapą. Kad mūsų visų Kūrėjas išlietų malonių lietų naujiems įkvėpimams, naujiems darbams.
Pasipuošę vaikai su tėveliais ir mokytojais sklidinai pripildo bažnyčios vidų, o lauke pasilikę dešimtokai, už rankučių vedini pirmokais, su savo auklėtojomis ir mokyklos direktore, laukia ypatingo momento. Ant bažnyčios laiptų juos pasitinka kunigas Ernestas Želvys. Pašlakstęs ir palaiminęs, giedodamas himną Šventajai Dvasiai, kunigas padrąsinančiu žingsniu procesijos būdu žengia link altoriaus. Paskui jį iškilmingoje eisenoje įnešamos Lietuvos Respublikos ir mokyklos vėliavos. Skamba bažnyčios varpai, kviečiantys naujai pradžiai kelti širdis, protą, dvasią, norus ir siekius. Ieškoti ir surasti naujų žinių, įgūdžių, atpažinti tikrąsias žmogaus vertybes, pažinti pasaulį ir jame surasti savąją vietą...
Kunigas kreipiasi į susirinkusią bendruomenę Švento Rašto himno meilei žodžiais, kuriame nuskamba svarbiausios gyvenimo tiesos – tikėjimas, viltis ir meilė – pasiliekančios amžinai. Ir didžiausia jų yra meilė. Per šį trejetą Dievas kviečia pažinti Jį patį – didžiąją Meilę. Kunigas Ernestas ir savais žodžiais kreipiasi į susirinkusius, sveikindamas visus ir džiaugdamasis atvira mokyklos su Bažnyčia bendryste. Jis dėkoja direktorei Editai Timukienei už gražų ir nuoširdų bendradarbiavimą, kviečia tėvelius tvirtam ryšiui su mokykla, drąsina vaikus imti viską, ką duoda mokytojai. Ir išsako viltį, kad Dievas tikrai neapleis šio krašto – mokykla gyvuos, visiems seksis, nes šiandien ši bendruomenė visa pradėjo nuo Dievo palaiminimo. Su malda pradėtas darbas turi nešti sėkmę.
Nuskamba valstybės himnas – jį gieda visi drauge. Pakilumas ir dvasingumas, rimtis ir vaikiškas tikrumas persipina tarpusavyje. Daugeliui sunku nuslėpti kylantį malonų virpuliuką širdyse ir veiduose. Turbūt ne vienam buvo sunku patikėti, kad pirmoji mokslo metų diena bus tokia ypatinga...
Sveikinimo žodį taria mokyklos direktorė Edita Timukienė. Ji kreipiasi į visus – nuo mažiausiųjų darželinukų iki vyriausųjų dešimtokų, ragindama jaustis kaip namie, augti ir kurti, būti mokyklos šeimininkais, tais, kuriais mokytojai tiki ir pasitiki. Tėvelius direktorė kviečia kurti vieną didelę bendrą šeimą, kurios tikslas – laimingi jų vaikai. Pedagogus ragina būti šviesos mokytojais savo vaikams, visus šventės dalyvius – priimti mokyklą kaip galimybę, kad kiekvienas joje galėtų būti saugus ir laimingas. „Juk mums reikia vieniems kitų. Tad ne nusikalbėkime, ne apkalbėkime, bet susikalbėkime, - visi, visur ir visada“ – kalbą baigia mokyklos vadovė.
Ir... dovanėlės, supažindinimas su šių metų aktualijomis, dėkojimas vieni kitiems, visiems už viską... Kunigo gėlės direktorei už šio miestelio šviesos židinio saugojimą, tikybos mokytojai – siekį kreipti vaikų širdis link tiesos gyvenimo... Sėkmės linkintis žvilgnis ir šypsena kiekvienam. Direktorės „Ačiū“ kunigui Ernestui už išsipildžiusią idėją - kitokią naują pradžią ir viltį joje... Sultingi rudeniniai obuoliai visiems pakeliui į mokyklą, kur pirmoji pamoka, pirmi draugų apsikabinimai. Tėvelių ir mokytojų pabendravimas prie kavos puodelio, aptariant darbus, realybę ir lūkesčius. Kiekvieno klausimo, naujovės gvildenimas kartu, nes kiekvieno nario ir visų drauge tikslas vienas – mūsų ateities vaikas su savo sėkme. Ir – startas į šviesą, kur varpų skambesį keis kasdienis mokyklinis skambutis.
Nemunėlio Radviliškio mokyklos tikybos mokytoja,
parapijos referentė Sandra Balodytė
Autorės ir Viliaus Venckūno nuotraukos
