Sekmadienį, gruodžio 3-iąją, bažnyčiose, o kai kur ir namuose, buvo uždegta pirmoji advento vainiko žvakė. Evangelijoje perskaitėme svarbiausią žinią: „Budėkite“. Advento metu žvelgiame į praeitį, ruošdamiesi švęsti Jėzaus gimimą, Jo pirmąjį atėjimą, bet taip pat žvelgiame ir į ateitį, laukdami Jo antrojo atėjimo, arba Jo atgimimo mūsų širdyse. Adventas – tai budėjimo ir pažadų išsipildymo laukimo metas.
Laukimas yra visiems suprantamas. Moksleiviai laukia atostogų, o kai atostogos atsibosta, laukia mokslo metų pradžios. Laukiame sniego, geresnio oro, vardinių ar sukaktuvių, vestuvių. Be abejo, laukiame savo gimimo dienos, tikimės, kad mus prisimins, pasveikins, kad gausime dovanų, kad mums ta diena bus šventė. Laukimas yra būtinas, nes tai pasiruošimo laikas, kad šventė įvyktų.
Turbūt nei vienas nenorėtume švęsti savo gimtadienio liepą, jei gimėme gruodžio mėnesį. Bet su Kristaus Gimtadieniu elgiamės keistai. Prieškalėdinis laikotarpis tampa ne rimtas ir ramus laukimas, o beprotiško lėkimo, streso košmaras. Prasideda kalėdinių dovanų karštligė, skatinama prekybininkų, kurie ir patys kaip išprotėję siekia kuo didesnių apyvartų. Miestų ir rajonų merai ir vicemerai, tarybų nariai lenktyniauja tarpusavyje, kuris miestas ar miestelis anksčiau įžiebs gražesnę, originalesnę kalėdinę eglę. Kokia viso to vyksmo prasmė? Negi Rokiškyje Kristus gimė lapkričio 25 d., Vilniuje – gruodžio 1 d., Kaune – gruodžio 2 d., o Biržuose gims gruodžio 8 d.? Gal per ilgu laukti, gal jau šįvakar Kalėdų Senelį pasikviesti, dirbtinę eglutę parsinešti ir atšokti? Bet ateis šv. Kalėdos – Jėzaus Gimimo šventė ir viskas, ką galėsime pasakyti, bus tik keli žodžiai: „Pavargau… Kaip noriu, kad tos šventės greičiau baigtųsi.“
O kiek pinigų tam išleidžiama, Dieve mano! Štai vienas iš pastebėtų pavyzdžių Klaipėdos mieste. Valdžia neranda pinigų žmonių gyvenimui pagerinti, išspręsti vandens pertekliaus problemą, nes neturi pinigų naujai drenažo sistemai įrengti, bet eglutei 37 500 eurų – randa. Ar čia logiški sprendimai – kur mes einame, Dieve mano?
Jau visi sveikinasi su šv. Kalėdom, tiesioginėse televizijos transliacijose skamba kalėdinės dainos... Sėdžiu ir negaliu patikėti iki kiek mes nusiritome. O paskui dejuojame, kad mūsų gyvenimuose kažkas ne taip... Ir kaip gi gali būti kitaip, jei juose neliko vietos pačiam Dievui...
Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, (čia reikėtų įvardinti, kas tie mes) sielojasi dėl to, kas vyksta. Tačiau mes patys metai po metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, būdamas „džentelmenu“, tiesiog atsitraukė. Ar galime tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus paliktų?
Mano mąstymu, reikėtų iš kalendoriaus išbraukti šv. Kalėdų pavadinimą iš tos dienos ir pavadinti ją tiesiogiai - Jėzaus gimimas. Juk gruodžio 25-oji ir yra Jo Gimimo diena.
Mano vaikystės, neabejoju ir daugelio jūsų, šv. Kalėdos buvo kitokios. Tėtis iš miško parveždavo eglutę tik kūčių dieną. Laukdavau, nes žinojau: pasiimsiu žaisliukus, papuošiu eglutę, o ryte gausiu dovanų. Ir visokių skanėstų, saldainių, kurių negaudavau per adventą. Pasninkas advento metu – tai susilaikymas nuo kažko, ko tau labai norisi, kad tai padovanotum Jėzui, nes tai jo šventė. Arba atiduotum tai kažkam stokojančiam, kuris to skanėsto neišgali nusipirkti.
Jūs, kurie pagal suteiktus įgaliojimus ar savo noru bandote reguliuoti mūsų gyvenimus, pavogėme iš tikinčiųjų ir savęs susikaupimo laiką. Nebeturime kada sustoti, ramiai apmąstyti besibaigiančius metus, savo dūšią nuraminti. Ilgimės kitokio pasaulio, vertybių, vilties ir meilės. Bet Jėzus negali ateiti į svečius, jei lakstome, perkame, Jo nelaukiame, o Jo Gimtadienį švenčiame jam nedalyvaujant. Aš nenorėčiau, kad mano gimtadienį švęstų be manęs. Jėzus taip pat nenori. Negi Jėzus nėra svarbesnis už mane ar tave?
Adventas - tai laikotarpis, kuris leidžia atsigręžti į kitą, dar kartą apsispręsti už save, patikėti šviesa, esančia manyje. Jei mes liksime tik prie išorinių dalykų, jokiu būdu Išganytojas negalės ateiti į mūsų gyvenimą, nes Jėzus gimsta ne atnešdamas prabangą, sėkmę, pripažinimą. Jis gimsta kaip mažas kūdikėlis, kuriam reikia mūsų priėmimo. Mes turime atsibusti iš savo gyvenimo bėgimo, iš savo rutinos, iš galbūt įpročiu tapusių tam tikrų blogybių. Tik toks adventinis laukimas mus paruoš Kalėdų šventei, nes pati Kalėdų šventė ateis ir praeis - vos kelios dienos... Bet jei tos kelios dienos bus paruoštos šitame tikrame budėjime, kviečiant Viešpatį ateiti į tas mūsų gyvenimo sritis, kuriose tos malonės trūksta, tuomet iš tiesų džiugiai švęsime Kristaus gimimą.
Biržiečiai mėgsta originalumą, jie nebijo išsiskirti iš minios. Svajoju, kad ateis diena, kai miesto eglę įžiebsime gruodžio 23 d., ir tada prasidės šventė, skirta Dievui ir žmogui, Meilei ir gerumui, troškimui gyventi ir tikėti. O kol kas labai noriu ir prašau, maldauju, kad išlaikytume Advento pradžios dvasią ir sustotume ties savimi, savo gyvenimu...
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Ernestas Želvys
