Šv. Jonas Marija Vianėjus, dažnai vadinamas Arso, nedidelės vietovės centrinėje Prancūzijoje, klebonu, kartą pastebėjo, kad vienas žmogus, paprastas valstietis, ilgam pasilikdavo bažnyčioje nieko nekalbėdamas. Kai jis to žmogaus paklausė, ką šis veikiąs, žmogus atsakė: „Žiūriu į Jį, Jis žiūri į mane, ir mums gerai kartu“. Pati geriausia ir nuoširdžiausia galimybė pabūti dviese su Dievu – Švč. Sakramento adoracija. Rugpjūčio 8 d. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje toks budėjimas maldoje nepertraukiamai vyko 24 valandas, nuo ryto iki ryto.
Švč. Sakramento adoracija
Viduramžiais atsiradusi ši bažnyčios tradicija tikinčiuosius moko būti, kalbėtis su Dievu ir tokiu būdu Eucharistijos šventimą išgyventi savo širdimi. Adoruoti – tai ne tik mylėti Dievą, pripažinti, kad Jis yra Kūrėjas. Tai ir leistis būti Dievo mylimam, augti Jo meilėje, kas yra kur kas sunkiau. Adoracijoje reikia pasitikėti, nes tik tikėjimu galime priimti tokį neįmanomą dalyką – pats Dievas, kuris savo Žodžiu viską sukūrė ir palaiko, Visagalis, prieš kurį lenkiasi kalnai ir jūros – Jis dabar priešais mane duonos paplotėlio pavidalu!
Švč. Sakramento adoracija – tai asmeniškas ir bendruomeninis susitikimas su Eucharistiniu Jėzumi. Jo garbinimas vyksta tyloje arba bendrais liturginiais veiksmais. Šioje 24 valandų adoracijoje dalyvavo Šv. Jono Krištytojo parapijos grupės ir įstaigos, kitų Biržų dekanato parapijų tikintieji. Nuo pat trečiadienio ryto už mūsų miestą, Lietuvą bei visus pasaulio žmones meldėsi Gyvojo Rožinio ir Marijos legiono nariai, pasauliečiai pranciškonai. Juos pakeitė parapijos moterys, besimeldžiančios už savo vaikus, tikybos mokytojai, maldos už kunigus grupės nariai. Bažnyčioje budėjo moterų katalikių draugijos narės, Carito organizacija, Biržų muzikos mokyklos, ligoninės atstovai. Vakaro šv. Mišiose giedojo ir Kryžiaus kelią ėjo Biržų parapijos choristai.
Atleisti sau ir kitiems
Trečiadienio vakare po šv. Mišių vyko Vidinio išgydymo pamaldos, kurias vedė Vabalninko parapijos klebonas egzorcistas Edmundas Rinkevičius. Gyvenime daugelis esame patyrę išdavysčių, skriaudų, nemeilės, esame padarę klaidų ir žinome, kaip sunku yra atleisti sau ir kitiems. Kai mūsų širdis sužeista, mes dažnai atsiliepiame tokiu pat būdu, skaudindami kitus. Tai reikia gydyti, ir tai padaryti gali tik Dievas. Vidinis gydymas yra mūsų prisiminimų, elgesio, bendravimo su kitais keitimas. Kad tai veikia ir padeda, rodo nušvitę žmonių veidai, dažnai – palengvėjimo ašaros, gerumas ir meilė, kuria norisi dalintis...
Tikėjimas vienija
Baigiantis parai, ketvirtadienio ankstyvą rytą į adoraciją įsijungė kunigo Ernesto Želvio vadovaujami maldininkai, pamėgę giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus. Trys valandos Kristaus ir Jo Motinos Marijos kančios apmąstymų, malda, apjungianti ir pakylėjanti, vedanti į paskutinį Adoracijos etapą – palaiminimą su Švenčiausiuoju ir ryto šv. Mišias. Bendruomeninėje maldoje visi kartu sudedame savo maldas, per visą adoracijos laiką surašytas padėkas Viešpačiui, prašymus ir maldavimus. Meldžiamės už parapijiečius, ligonius, visas organizacijas, geradarius. Džiaugiamės, kad nuoširdžiu Biržų dekanato tikinčiųjų dalyvavimu adoracijoje ir maldose slėpiningai prisidedame prie pasaulio esminio perkeitimo. Juk niekas taip tvirtai nesuvienija žmonių kaip bendras tikėjimas. Todėl stiprindami savo asmeninį tikėjimą į Viešpatį, drauge stipriname mūsų tautos gyvastingumą ir viltį.
Stasė Eitavičienė
